Justė Jonutytė: „Nėra vieno teisingo būdo suprasti meną“
Šiuolaikinis menas stebina ir žavi. Kartais glumina. Būtent todėl svarbu žinoti, kad meno kūrinys atviras interpretacijai. „Tai, ką menininkas sako apie savo kūrinį nėra labiau tikslu nei tai, ką jame matote jūs“, – sako šiuolaikinio meno ekspertė Justė Jonutytė.
Meno pažintinio kurso „Aukso pjūvis“ paskaitoje „Menininkai, pakeitę meno istoriją“ J. Jonutytė papasakojo apie dešimt XX a. menininkų, kurių kūryba į meno pasaulį atnešė to, ko iki tol jame nebuvo. Penki vyrai ir penkios moterys – Pablo Picasso, Louise Bourgeois, Joseph Beuys, Jonas Mekas, Andy Warhol, Yayoi Kusama, Jurgis Mačiūnas, Marina Abramovič, Ana Mendieta ir Tracey Emin – išgyvenę dviem pasauliniais karais pažymėtą laikotarpį, suformavo pagrindą tam, ką vadiname šiuolaikiniu menu.
Vieni didžiausių pokyčių įvyko tame, kaip meno kūriniuose vaizduojamas moters kūnas. Pablo Picasso, būdamas vos 19 metų, sukūrė vieną garsiausių paveikslų „Les Demoiselles d’Avignon“. Jame pirmą kartą meno istorijoje vaizduojamas kubizmo principu deformuotas moters kūnas, t.y. ne apvalus, pilnas, minkštas, o kampuotas. Nupieštos moterys žiūri tiesiai į žiūrovą, atrodo pasitikinčios savimi ir net nebando gundyti. Tuo metu menininkas sulaukė tokio kritikų pasipiktinimo, kad net dešimt metų paveikslą laikė paslėpęs. Bijojo, kad kas nors jį sunaikins.
Kitas itin reikšmingas pokytis – ribų tarp meno kūrinio ir gyvenimo išnykimas, kitaip tariant, vadinamųjų performansų atsiradimas. Čia pradininkas buvo vokiečių menininkas Joseph Beuys. Atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, kurį laiką leido vienas uždaroje patalpoje su kojotu. Amerikos čiabuviams šis gyvūnas reiškė ypač daug, o emigrantams iš Europos – atrodė nieko vertas gyvūnas. Taip menininkas mėgino atkreipti į rasinę ir ekonominę nelygybę JAV. „Bandau išgydyti Amerikos žaizdas“, – sakė jis.
Marina Abramovič kasdien, tris mėnesius, muziejaus darbo valandomis sėdėjo ant kėdės ir tylėdama žiūrėjo į prieš ją atsisėsdavusius muziejaus lankytojus. Šis performansas jai simbolizavo besąlygišką meilę. Kadangi menininkė jos taip ir negavo iš mamos, taip ją nusprendė ištransliuoti kiekvienam žmogui.
Kūryba menininkai ne tik mėgino realizuoti save, atkreipti dėmesį į pasaulyje vykstančias negandas, bet ir gydė savo pačių psichologines žaizdas. Juk taip dažnai atvirai parodydami savo pažeidžiamumą, jį paverčiame stiprybe.
